Dažnai vaikai žaidžia su bet kokiu daiktu. Kartais mus tai erzina, nes mūsų požiūriu tai ne žaislas. Vaikų rankose žaislais tampa patys įvairiausi daiktai, paprasčiausios šakelės lauke, televizoriaus pultelis ant sofos, džiūstantys skalbiniai, tėčio palikti darbo įrankiai ar net gi maistas lėkštėje. Vaikams tai padeda išreikšti save, bendrauti, panaudoti savo jau įgautus potyrius ir įgyti naujų. O jeigu dar tėvai atkreipia į juos dėmesį, nesvarbu ar tai teigiamas ar neigiamas požiūris, tai jau tampa tam tikra tėvų dėmesio atkreipimo į save priemone. Ypatingai jei vaikui to trūksta. Tokia situacija neretai pasitaiko atsiradus namuose mažajai sesutei arba broliukui. Vyresnysis vaikas, bet kokiu būdu stengiasi atkreipti į save dėmesį ir tai lengviausiai pavyksta padaryti įvykdžius tėvų požiūriu neigiamą veiksmą. Tokiu būdu vaikai atsirenka veiksmus, kurie tikrai sulauks dėmesio. Žaisdami vaikai tarsi bendrauja su mumis ir visu juos supančiu pasauliu.

Vaiko gebėjimas žaisti su kuo įvairesniais daiktais ir ne tik žaislais, skatina jo vaizduotę, kūrybą ir saviraišką. Žaidimas tai vaikams puikiai pažįstama ir beveik nuolatinė būsena. Tad jei suaugusysis sugeba pasinerti kartu su vaiku į šią būsena, jis tampa geriausiu jo draugu. Dažniausiai vaikui nėra taip svarbu kas jam davė naują žaislą, kur kas svarbiau,  kas kartu su juo žaidžia, domisi nauju žaislu. Tai puikus naujų atradimų laikas leidžiantis vaikui pasijusti svarbiu bei mylimu.